Šį karta čiupau Arthuro Schopenhauerio knygą- " Gyvenimo išminties aforizmai". Nepakluskit pirmajai minčiai, jog tai tūkstančių, pavienių aforizmų kratinys. Dievaži, tikrai ne. Kad tuo įsitikintumėt, leidau sau iš pirmų 3-jų, šios knygos skyrių sudaryti santrauką.  Pavienes, mano nuomone, vertas dėmesio mintis, sujungiau, šiek tiek įterpus savų demagogijų, bet išlaikant tikrąją esmę, kurią norėjo skaitytojams perteikti, ši, įtin reikšminga, filosofijos figūra, padariusi tikrą perversmą Vakarų mąstymo tradicijose.

Schopenhaueris jausdamas prielankumą Aristolelio mintims nuo jo samprotavimų ir pradėjo. Kad žmogaus gyvenimo gėrybės suskirstytos į tris grupes: išorines, dvasines ir kūniškąsias.

1- tuo, kuo žmogus yra, vadinasi, asmenybe plačiausia prasme. Į šią kategoriją įeina sveikata, jėga, grožis, temperamentas, dorovė, protas ir išprusimas.
2- tuo, ką žmogus turi, t. y. visokiu turtu ir nuosavybe.
3- tuo, kuo žmogus atrodo kitiems. Kas žmogus yra kitų supratimu, kitaip tariant, kaip kiti jį įsivaizduoja. Vadinasi, žmogus tarsi egzistuoja kitų nuomonėje, o toji susideda iš garbės, rango, šlovės sampratos.

Pirmuosius dalykus mums skiria pati gamta ir pastaroji mums laimės sukuria, kur kas daugiau nei kiti du išvardintieji.Todėl, gero, taikaus ir švelnaus būdo žmogus gali ir kukliai gyvendamas būti patenkintas, o gožiam, pavydžiam ir piktam žmogui, kad ir koks turtingas būtų, toks dalykas neįmanomas. Jei žmogus nesugeba būti laimingas, turėdamas, tai ką atsinešė, ateidamas į pasaulį, tuomet nesugebės pasijusti laimingesnis, net ir viską imdamas gyvenimo kelyje. "Jei individualybė skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangūs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis." -A.Schopenhauer-
Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia- asmenybė ir jos vertė yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimės ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita- šalutiniai veiksniai, todėl jų aktyvumą galima nuslopinti, o asmenybės veikimo nesustabdysi niekada. Kaip tik dėl tos priežasties asmeninių pranašumų pavydas yra pats negailestingiausias ir labiausiai slepiamas. 
Labiausiai mus daro laimingus linksmas būdas. " Kas yra linksmas, visuomet turi priežastį toks būti: o toji priežastis- ne kas kita, kaip pats tas būdas." Nerasite kitos savybės, galinčios taip tobulai pakeisti bet kokį gėrį, bet ji pati- niekuo nepakeičiama.
 Arthuro patarimai kaip išlaikyti sveiką kūną ir dvasią:

.- vengti visokių ekscesų ir nesaikingumų.
.- stiprių ir nemalonių emocijų, per ilgai trunkančios dvasinės įtampos.
.- kasdien bent dvi valandas kaip reikiant pajudėti grynam ore.
.- maudytis šaltame vandenyje.
.- kasdien mankštinti kaulus- sportuoti  :) " Gyvybė, tai judėjimas, jame glūdi jos esmė." -Aristotelis-

Yra tik viena išimtis, kuri taikoma kūrėjams, kuomet mažas judrumas ne susijęs su tinginyste ir apsileidimu.
Aristotelio pastebėjimas, kad genialumas susijęs su begaline nervine įtampa, tiksliau sakant, su jautrumu. Gabūs žmonės visi melancholikai. O jo, jau nepriversi kvatoti ryta vakarą :))


PAVIENĖS MINTYS:

".. vienas dar tebesijuokia iš to, dėl ko kitas jau yra puolęs į neviltį."
" ..grožis- tai rekomendacinis laiškas, iš anksto mums palankiai nuteikiantis širdis."
" .. išoriniai veiksniai- vargas ir nepritekliai- gimdo sielvartą, o gyvenimas be rūpesčių- nuobodulį."
".. kvailio gyvenimas blogesnis už mirtį!" -Siracidas-
".. paprastiems žmonėms rūpi tik laiką leisti, o turintiems šiokį tokį talentą- jį naudoti."

Albertas Kamus
"Sizifo mitas"

"Daugelis žmonių miršta todėl, kad mano, jog gyvenimas nevertas to, kad jį gyventum. Yra ir tokių, kurie, kad ir kaip būtų paradoksalu, miršta už idėjas ar iliuzijas, suteikusias pagrindą jų gyvenimui. Tai, kas vadinama gyvenimo pagrindu, kartu yra ir kuo puikiausias pagrindas mirti. "

Žmogiškosios siekemybės:

. - Išmokti nevaržyti kitų atvirumo.

. - Išmokti ramiai ir nuolaidžiai elgtis su žmonėmis, kurie ižeidė ar supygdė, jei tik jie patys nori taikytis.

. - Išsiugdyti savarankiškumą ir ryžtingumą.

. - Išmokti išsaugoti pusiausvyrą, ištikus didžiausioms nelaimėms.

. - Išmokti būti tvirtu ir nuolaidžiu žmogumi, o paprastumą derinti su orumu.

. - Būti palankiu kitiems.

. - Niekada nesigirti savo mokytumu.

. - Išmokti nepriekaištauti.

. - Išmokti atsižvelgti į draugo priekaištus, net jeigu jie neteisingi, ir stengtis atgaivinti ankstesnius santykius.

. - Išmokti besąlygiškai mylėti artimuosius ir teisingumą.

. - Gerbti filosofiją, būti kilnus ir dosnus.

. - Išmokti susitvardyti ir niekad nepasimesti, išlikti žvalus ligose ir kitose nelaimėse.

. - Nesivaikyti tuščios garbės.

. - Išmokti sugebėti išsaugoti draugus, nė vienu iškart nenusivildamas ir nė vienu per daug nesižavėdamas.

. - Įžvalgiai numatyti ateitį ir iš niekų nedaryti tragedijos.

. - Nesistengti įsiteigti žmonėms, pritarti miniai, bet visur būti  tvirtas ir nesivaikantis naujovių.

. - Be pavydo pripažinti kitų pranašumą.

   Visos šios minyts iš prieš  5-tas metų atgalios, perskaitytos Marko Aurelijaus "Sau pačiam".

   O dabar skaitau vėl...  Primenu sau ir dalinuosi tuom su jumis, kas dar nespėjote patys jų atrasti. 

   I-oji knyga įveikta, nekantriai laukiu naujų jėgų ir kito skyriaus, dar daugiau filosofinės elektros perėjimo per

   mano žmogų!

   Prisiminti ką seniai buvau atradusi  M. Aurelijaus išgyvenimų kloduose, taip vėl sujudindama savo moralinius

   principus ir įnešdama naujų želdinių.

   Taip pasiuteliškai norisi augti augti augti!  
Juk, kaip viduje taip ir išorėje..